Vasaros žolynai vakarėjant turi šiokios tokios magijos. Tylūs, ramūs gaudo pavienius pro medžius besiskverbiančius saulės spindulius. Ir pasidaro visai gera...
Apibirėję pienių pūkai, saugantys likusį švelnumą... Ar kadais nepūsdavote pienių pūkų? Paskui netyčia patekus ant veido, tekdavo spjaudytis, tfu tfu... Dar iš mokyklos atsimenų tokį matematikos uždavinį "Kas sunkesnis - kilogramas pūkų ar kilogramas akmenų?" Pamąstymui...
Dobilus valgo karvutės... Gėda prisipažinti, bet nežinau ar tikrai valgo, karves mačiau ir matau tik iš tolo, gal iš kokios pasakos atklydęs šis pasakymas. Dobilėlių gyvenvietė "kažkur už Verkių", bet manau vis dar miestiečiai, nenuskabyti...
Baigę vaikų darželį turėjome išleistuves. Šokome dainavome, valgėm tortą su limonadu ir vaidinom...vabalus. "Mes linksmuoliai vabaliukai vabalai, pasivaikščioti išėjom tabalai..." Tikriausiai daug kam teko dainuoti šią dainą, na bent jau gimusiems ir augusiems mano apylinkėse. Per išleistuves užsivėlinau savojo vabalo rinkimuose ir teko rinktis tarp žiogo ir voro. Pasirinkau pastarąjį. Nežinau kodėl, nes kadais voro bijojau. Ypač to, už ilgakojį dvigubai mažesnio, bet keturgubai baisesnio, storokojo. Užaugau, nebebijau...
Ir pabaigai lengvo trapumo be istorijos... Gal kas turite kokią idėją?
