sekmadienis, kovo 27, 2011

Su teatro diena

Kadangi pas mane rankdarbių fronte nelabai kas naujo, tai teatro dienos proga įrašas kaip ir priklauso - apie teatrą. Esu didelė teatro megėja. Tikriausiai geresnės pramogos ir negali būti :) Planavau parašyti tokią nemažą apžvalgą visų per pastaruosius metus matytų spektaklių, tačiau visgi apsiribosiu pastaraisiais kelių savaičių įspūdžiais. O matytų spektaklių įspūdžius karts nuo karto suarchyvuosiu :) Prieš skaitydami, noriu kad žinotumėte, jog čia tik mano nuomonė, kuri gali būti ir subjektyvi.

Paskutiniai mano matyti spektakliai nebuvo itin lengvo žanro.
Trečiadienį matytas spektaklis Luis del Val "Raiši žirgai nešuoliuoja" paliko tokį keistoką įspūdį.
Igno Jonyno režisuotas spektaklis pasižymi gan sunkoku siužetu. Galbūt šiek tiek neįprastas tokiam spektakliui aktorių Rolando Kazlo ir Giedriaus Savicko duetas parinktas tikrai taikliai. Abu aktoriai neretam asocijuojasi su komiškais vaidmenimis, tad išvysti visai kitokią vaidybą buvo labai malonu. Ir ką galiu pasakyti, vaidyba buvo įtaigi ir stipri. Šiek tiek kliuvo nemenkas brutalumas ir gąsdinantys pakankamai garsūs šūviai, bet nieko, ištvėrem. Iš šio spektaklio labai smagus neišeisi, tačiau to ir nereikia :)
Reziumuojant galiu pasakyti, kad na, tai nebuvo iš tų spektaklių apie kuriuos persiskaitai visus aprašus, komentarus ir pan., tokio gilaus poveikio nebuvo, na bet iš esmės patiko, rašyčiau kokius 8 :)
Ar rekomenduočiau pažiūrėti? Jei mėgstate rimtą teatrą, taip.
Jaunimo teatras.

Praeitam savaitgaliui buvo pasirinktas David Lindsay-Abaire "Triušio landa"  (rež. Vilius Malinauskas)
Šį spektaklį pamatyti norėjau jau labai seniai, tačiau VMT nepasižymi labai didelia sale ir padoresni bilietai būną gan greitai išperkami, tai kažkaip vis neprisiruošdavau. Net filmas spėjo pasirodyti, bet jei galiu rinktis tarp filmo ir spektaklio, renkuosi pastarąjį, nesu yaptingai didelė kinomanė išties. Tai va, pagaliau pavyko pažiūrėti. Spektaklis patiko. Plėtojama tema visiškai nesmagi, tačiau vietomis buvo ir komiškumo (tokio tragikomiškumo gal labiau sakyčiau). Iš esmės, didžioji dalis spektaklio buvo dialogiai, tas man patinka. Scenografija minimali, tačiau čia ir nereikia pompastikos. Vaidyba irgi patiko, bet visgi tebūnie 9.
Vilniaus mažasis teatras

Na ir iš pastarųjų trijų spektaklių favoritu renku Martin McDonagh "Pagalvinį" (rež. Jonas Vaitkus)
Gan žiauroka ir skaudi tema. Gal net galėčiau priskirti grotesko savoką. Ne vaidyboje, ne pastatyme, bet pačioje istorijoje grotesko buvo nemažai. Bet apie turinį stengiuosi nepasakoti, kaip ir pati stengiuosi ko minimaliau skaityti prieš eidama į spektaklį - kitaip neliktų tų netikėtumų, nežinomųjų, spėlionių ir kitų žavių dalykų. Tikrai labai rekomenduoju nueiti ir pažiūrėti patiems, labai labai. 10 :)
Jaunimo teatras