Su pasauline poezijos diena - sveikinu visus rašančius ar bent kadais tai dariusius. Prie pastarųjų galėčiau priskirti ir save. Daugiausiai rašiau paauglystėje - 2004, 2005 metais. Nemaža dalis eilėraščiu buvo iš "juodosios" serijos. Apie "gėlę, kruvinu žiedu", kaip "baltu keliu išėjau į nežinią, palikau savo laimę", apie šmėklas, šešėlius, apie žodžius, kurie "pakarti laike įkalintuos sietynuos...", apie vaikus, kurie "ištroškę godžiai geria sudrumstą vandenį iš priemiesčio balos" ir taip toliau ir panašiai...
Nors laikui būdingi visokie poezijos pavasariai (atvirai pasakius, nežinau ar dar vyksta tokie, niekada nebuvau itin didelė specialistė ar entuziastė tokių dalykų), savos kūrybos retrospektyvos čia nepateiksiu. Užteks ir vieno - mano mėgiamiausio apie žvejį ir kūdrą, parašyto būtent pavasarį, prieš 7 metus
Nukaršusi jaunystė dingo kūdron,
Paskendo, nuo kulnų purvus begremždama
Nagais, o panagės, tos juodos dumblinos
Kyšojo dar ilgai virš blizgančio vandens.
Ant liepto galo nutūpė žvejys mėgėjas
Įmerkęs kojas (prieš tai batus nusviedęs)
Ligi kelių. Dantyse įsikandęs smilgą
Melodiją niūniavo kadais girdėtą vėjo.Gyveno šičia jis jau daugel metų
Žmona kasdien jam virė karštą viralą
Iš pupų. O palaimintas gyvenime
Deja, laiku nebuvo susirūpinta.
Lazda šalia tysojo (bandyta drožt rūpintojėlį)
Kreiva, tad susinervinus keliavo mestelta
Į kūdrą. Kur jau tysojo juodos panagės
Jaunystės, purvinos ir dumblinos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą