Atostoginėjimai

Trumpai drūtai: paskutinių vasaros dienų atostoginėjimai buvo tokie...

...ir tokie... 

Viskas, gražuolis ruduo už lango, taškas.

Pajūrio ilsėjimuose

Jūra - šiek tiek banalus žodis vasariškame kontekste - skatina šio įrašo atsiradimą. Vasariška jūra manes itin nežavi ir, kad ir vadinsime Palangą Lietuvos kultūros sostine, vasariško jos veido tai nekeičia. Neneigsiu, panirti į bangas kartais gera ir rinkti nugludintus akmenis vaikštant pajūriu visai smagu, bet mane inspiruoja ta jūra, kurios krantų nenugula poilsiautojai, kurios maloni vėsa apgaubia brendančias kojas, kurios papludimyje gali bėgioti šunys ir tu ateini ne svilintis saulėje ant smėlėto rankšluoščio kramtant čeburėką, o džiaugtis gaiva ir ramybe - ilsėtis.

Žavūs poilsiautojai (daugiau foto ČIA)

O kadangi visgi ir vis dėl to šis tinklaraštis skirtas konstravimo rezultatams, šia jūros tema į viešumą keliu naujausias apyrankes iš perlamutro. Sakoma, kad perlamutras gerina nuotaiką, išsklaido liūdnas mintis, pakelia optimizmą. Panašus ir jūros poveikis.

  Jūrinės apyrankės su perlamutru                              Žvilgantys spalvoti perlamutrai

Visos trys visu gražumu

Ėjimas link jūros prasideda nuo minkšto kopų smėlio, kurį pajunti nusiavęs batus po kojomis. Kai dar nematyti melsvų bangų, girdėti tik jų ošimas. Ėjimas pajūriu link jūros, lengvi vėjo gūsiai per plaukus ir jaukūs sėdėjimai žvelgiant į tolį. Ir nepailstančių bangų muša per kojas, virš galvos klykiančios žuvėdros ir kirai, tolumoje šmėžuojančios laivo burės ir visą apimantis jausmas - kaip gera...

Apyrankė "Kopų smėlis". Perlamutras. Ilgis 17,5 cm (apie 15 cm riešui).

Apyrankė "Pajūrys". Perlamutras. Ilgis 18,5 cm (apie 16 cm riešui)

Apyrankė "Jūra". Perlamutras. Ilgis 19 cm. (apie 16 cm riešui)

Visos apyrankės po 35 Lt, jei kas sudomino kreipkitės el. paštu melyniuupe@gmail.com. Geros dienos, šiltų ar lietingų atostogų (čia jau kaip kas mėgsta).

Ruduo vidurvasarį atneša mūzas

Ruduo vidurvasarį atneša mūzas.... Jau tikriausiai ne kartą esu minėjusį rudenį kaip patį pačiausią metų laiką. Ir ne esmė, kad dauguma džiaugiasi vasarą ir gedulingai aprauda jos pabaigą, aš rudens laukiu, laukiu visada ir visados ir per amžius. Ir nesu aš išprotėjusi darganų, vėjo ir lietaus gerbėja nr. 1, aš be galo mėgstu saulėtas rudens dienas, kai saulė nebepakyla taip aukštai ir nebespigina į langus, šviesa tampa stebuklingai maloni ir visas miestas atrodo įgyja aukštesnį kultūrinį sąmoningumą. Vėsios rudens darganos, kontrastuojančios su paskutinėmis šiltomis dienomis, atlieka ne ką mažiau nuostabią pareigą, - įneša nuostabų jaukumą į namus ir tampa taip gera spoksoti į varvantį lietų ir telkšančias miestietiško purvo balas. Šiandien pas mane už lango būtent tas ruduo - vėjas lingulioja medžius, pro kiaurą lietvamzdį vanduo įnirtingai bėga, prasiskverbdamas pro balkono grotas ir visi turėklai apkibę smulkiais mažai lašeliais. Prisiminę lietaus vandens skelbiamą naudą, juokavome apie vandens rinkimą (praverstu bent grindis mazgojant), tik labai jau greitai kibiras prisipildė ir gavosi anot lietuvių liaudies išminties "gerais norais pragaras grįstas".

               Kabo kabikai, lašnoja lašnojikai                                   Vandens rinkimas kibiran                                  

Na o dabar apie tas mūzas nors truputi. Persikraustymas į naujus namus visiškai pravalė galvą ir aš vis dar džiugauju kaip man čia gera! Na ir kas, kad po langais taiso motociklus ir kartais girdisi kokio "parplio" savininko skleidžiami rusiški keiksmažodžiai, na ir kas, kad iki sotelės einu dvigubai ilgiau ir kelionės į darbą trukmė prailgėjo (prie to pačio tariu pagyriamąjį žodžiu viešojo transporto pertvarkai ir visiems 3G, 1G ir t.t., kurie labai gelbsti skubant), ir grįžusi kiekvieną vakarą sutinku į Naujininkų pusę autobuso laukiančius keistus tipus, užsisklendusius savyje ir savuose negerumuose, net gi vietinė Norfa jau pradėjo patikti, kai po dešimt metų pertraukos atradau savo mėgiamiausių, Svetlanos sausainių (tik E geriau neskaičiuoti)! Čia yra smagu, myliu Naujamiestį ir mylių savo namus ir vaizdą pro langą ir visą kitą.  

Ir vaizdas pro langą įkvepia visai

Ir visa tai, priverčia mane kasdien išsitraukti savo dėžutes ir konstruoti konstruoti... Po truputi kaupiasi nauji darbai ir laukia fotosesijos. Eilinį kartą norisi atsinaujimų, tad kimbu į darbus ir palieku su rudeniška dainą. Ir nemeskit akmenų man į langus tie, kas negalite išgyventi be vasaros. Vasarą savų privalumų turi daug, tikrai daug, bet apie juos kitą kartą, nes šiandien pas mane už lango ruduo ir jis neša mūzas dideliais glėbiais.

Siela - Rudenio Dievas

P.S. lietaus foto darytos ne esamuoju laiku, tačiau identiškai atitinka tai ką noriu pasakyti.

Pavasarinės naujienos

Sveiki,
daugiau nei pusmetis tylos... Tylos ne tik tinklaraštyje, bet ir visoje kūryboje. Darbas ryte rijo tiek laiką, tiek mintis, - gyvenau kitoje kūryboje. Su pavasariu atėjo permainos, laisvesnės valandos, švaresnė galva, didelis entuziasmas dirbti, tobulėti ir kitaip vystytis. Tarsi per brūzgynus lendu į apleistas erdves ir bandau tvarkytis.

Atsibudimą pradedu vėriniais su "įšaldymais".

Paslapčių sodas

Senas, apleistas, tačiau žavesio nepraradęs paslapčių sodas su besirangančiais vijokliais, samanotais akmenimis, vienišomis skulptūromis ir laukiniais žvėrimis užklystančiais. Viliojantis ir bauginantis...
Vėriniui panaudoti bovenito akmenukai bei žalvario spalvos metalinės detalės.

Pražydo gėlės languos

Žydinčios gėlės, ant sparnų nešiančios svajones, norus, troškimus, džiaugsmą ir šilumą pražysta languose namų, saugančių gerumą. Ir apgaubia sielą ramuma, - taip kvepia pavasaris.
Vėriniui panaudoti lava, prehnito akmenukai bei sidabro spalvos metalinės detalės.

Pieva prie upės

Besileidžiančios saulės atspindžiai žaidžia upėje, ramiai tekančioje, plukdinančioje žiedlapius gėlių, priskintų atbridus pieva. Minkštas pievos kilimas kutena kojas, o mintyse sava upė plukdina pačias gražiausas mintis.
Vėriniui panaudoti lazurito pusbrangiai akmenys, riverstone akmenukai bei metalinės detalės.

Pavasariai

Visi buvę, esami, ateinantys pavasariai susipina į vieną - patį nuostabiausią, žaliausią, gaiviausią ir kvapniausią pavasarį. Ir kažkas savito, ypatingo, nepaprasto apgaubia viską aplinkui, - something special...
Vėriniui panaudoti bovenito akmenukai bei sidabro spalvos metalinės detalės.

Ir sniegas tuoj ištirps tikiuosi, ir saulė neaplenks namų, nuostabaus pavasario Jums...

Jei kas sudomino, rašykite el. paštu melyniuupe@gmail.com
Daugiau info tinklalapyje.

Rudeninės nuolaidos

Šermukšnis laukdamas žiemos žydėjo

Paskutinės vasaros dienos, už lango vis krapena lietus, bet širdyje smagu. Jau tikriausiai minėjau, jog rudenį mėgstu, visada laukiu jo. Mane didžiausi įkvėpimai aplanko būtent šiuo metų laiku. Įkvepia kurti, tobulėti, džiaugtis, tikiuosi įkvėps ir dažniau rašyti.

Tad bepasitinkant rudenį naujas komplektukas ŠERMUKŠNIS LAUKDAMAS ŽIEMOS ŽYDĖJO.

Pirmieji auskarai iš balto koralo, saulės akmens ir vario spalvos metalinių detalių.

Antrieji - iš balto koralo, jaspio ir vario spalvos metalinių detalių.

Apyrankė iš balto koralo, jaspio, saulės akmens ir vario spalvos metalinių detalių.

Kainelės: http://melyniuupe.weebly.com/

Su teatro diena

Visus vaidinančius, kuriančius, žiūrinčius, vertinančius sveikinu su TARPTAUTINE TEATRO DIENA !!!

Jau esu rašiusi, kad teatras man yra viena tobuliausių laisvalaikio praleidimo formų. Deja, juo mėgautis negaliu sau leisti taip dažnai kaip norėtųsi. Visgi stengiuosi nors kartą per mėnesį nukeliauti.  Recenzijų nerašysiu, nesu ekspertė, juolab ir įspūdžiai daugumos jau nėra itin švieži. Tiesiog po porą žodžių reziumuosiu apie tai, ką pavyko išvysti šį teatrų sezoną. Jei kas turite kokių pastebėjimų, nuomonių, klausimų ar rekomendacijų mielai lauksiu laišku adresu melyniuupe@gmail.com.

Spektaklių lankymo sezoną atidariau su Vido Bareikio TELEFONŲ KNYGA. Tai mano pirmas ir kol kas vienintelis matytas teatro judėjimo No Theatre darbas. Mėgstantiems teatrą, vertinantiems, sugebantiems kritiškai žvelgti turėtų patikti. Kam idomu, siūlau pasiskaityti kad ir Literatūroje ir mene. Patikęs ir taiklus straipsnis.


Toliau Cezario Graužinio VISKAS ARBA NIEKO.
Neieškant gilesnių prasmių, spektaklį labai gerai apibūdina jo pavadinimas - būvo visko daug, tačiau tuo pačiu ir nieko. Šiuo atveju raiško priemonių gausa - lakstymas, dainavimas, šokimas ir t.t. liko nesuprasta. Mano nuomone buvo šiek tiek perspausta. Nors nenoriu labai teisti, gal čia man trūksta aukštesnio supratimo lygio.

Turiu draugę, su kurią gimtadienio progą dovanojames viena kitai bilietus į teatrą. Jos gimtadieniui buvo S. Beckett'o BELAUKIANT GODO (rež. Rimas Tuminas). Kadangi mėgstu po spektaklio pamąstyti ir nesu itin didelė linksmų spektaklių gerbėja, šis man buvo kaip tik. Na klasika yra klasika, kad ir absurdo teatro. Kas mėgstate tik Domino teatrą ir norite tik gerai praleisti laiką, tai nerekomenduoju, bet kam patinka rimtesni, šiek tiek slogūs pastatymai, tai tikrai rekomenduoju. Na ar bent jau bendram išprūsimui. 

Pirmą kartą buvau teatre "Lėlė", kuriame pasirodo spektakliai rodomi ne tik vaikams (et kokia aš "derevnia"), nors kita vertus "Lėlės" pavadinimas naudotinas tik vietai nurodyti, nes spektaklis priklauso VŠĮ "Laimingi žmonės". Tai va, Vytauto Landsbergio spektaklis pagal "Rudnosioko istorijas" ATĖJAU PAMAČIAU, NEGALĖJAU nepatikti negalėjo. Rudnosiukas tikriausiai didžiausius sentimentus keliantis vaikystės pasakų herojus. Neskaičiusiems ir neaugusiems su Rudnosiuku spektaklis įtariu žiūrėjosi šiek tiek kitaip, o ir vertinamas ne itin palankiai. Tačiau aš žiūrėjau it mažas vaikas laiminga.

Šis sezonas buvo naujienų sezonas. Dar vienas nelankytas teatras buvo "Vilniaus kamerinis teatras", kuriame žiūrėjau spektaklį  KAI ŽMONĖS VAIDINO DIEVĄ  paga; F. Goodrich ir A. Hackett pjesę „Anos Frank dienoraštis“ (rež. Alicia Gian). Pasakoti apie spektaklį manau visiškai nereikia, su juo viskas gerai, tik norėčiau pabrėžti, kad manau, jog labiau patiks tiems, kas vis dar amžiaus mokyklinio. Na, nors to ir reikėjo tikėtis.

Kaip jau minėjau, turiu tokią draugę, su kurią vis dovanojames bilietus teatran. Mano gimtadienio progą ėjome į Mark Ravenhill SHOPPING AND FUCKING (rež. Oskaras Koršunovas). Pirmą kartą buvau ir OKT spektaklyje, bet nuomonę apie režisieriaus darbus šiokią tokią turėjau. Nors spektaklis pastatytas dar praeitame tūkstantmetyje - 1999 metais, vis dar atrodo šiuolaikiškas ir idomus. Na bet apie jį jau tiek daug visur per tiek laiko prirašyta, kad daugiau manau ir nebereikia.

2012 metus pradėjau spektakliu DĖDĖ VANIA, pagal Antono Čechovo pjeses „Dėdė Vania“ ir „Miškinis“ (rež. Eric Lacascade). Pjesė iš klasikos srities, tad didelių mandrysčiu nebus, tačiau pastatymas labai profesionalus ir nenuobodus. Bent jau bendram išprūsimui pamatyti vertėtų.



Na ir paskutinis matytas spektaklis Ingmar Villqist HELVERIO NAKTIS (rež. Jonas Vaitkus). Šis spektaklis man buvo labai rekomenduotas, bet dėl nesutampamčių rodymo ir mano laisvų dienų vis nepavykdavo nueiti, tad atsiradus palankiai dienai nuskubėjau pažiūrėti, juolab kad jau labai greit spektaklis bus išimtas iš repertuaro. Nepaisant milžiniško bato, keliančio lengvą šypseną, šis jautrus spektaklis labai patiko. Tik vis dažniau nusivyliu publikos dalimi, kuriai juoką kelia dalykai, iš kurių tikrai nevertėtų juoktis.
Kas susidomėjot, tai paskubėkit, balandžio 13d. 19h spektaklis rodomas paskutinį kartą (LNDT, mažoji salė)!


Tai tiek, tikiuosi pavasaris atneš nemažai naujų įspūdžių, gal ką ir pavyks plačiau aprašyti šviežiomis mintimis.

Gražios dienos :)